krb49

Artėja vakaras ir išsisklaido dūmai,
ir viskas virsta pelenais arba mira,
ir niekur neskubam per savo vienodumą,

tik temstam kaip dangus, kurio gana,

 

 artėja ir galiausiai nebelieka
atstumo jokio tarpu mūsų – nieko,

kai valtys kiauros, kai nusekę upės
ir kai, atrodo, niekas neberūpi,
nei logika, nei leistina riba,

mes merkiamės ir blankūs siluetai

pavirsta formomis, kurias gali mylėti,ir jau nekyla klausimo „už ką?“.

 

Paulius Norvila