klo457

Širdis — mieganti arfa
verkiančio gluosnio arterijom;
kiekvienas suskambėjimas

pramuša ledą.

 

Kai žingsniai tolinas užmindami šešėlius
nusileidžia tyla
juodo debesio sunkumu.
Arfa ima keistis į skęstantį laivą.

 

Nežadėk nieko.

Visi pažadai tik mirę perlai —
seniai nuimti nuo kaklo.
Nekalbėk apie vakar dieną —
dar neišmokau vaikščioti
sudužusio stiklo tiltais.
Neatsigręšk. Pavirsiu į miglą.
Užtvindysiu daubas ir kalnus

ir . . . ateinančią dieną.

Kotryna Grigaitytė