333212

 Mes tokie artimi, nes abu kaip svajokliai gyvenam.

 Tu į žemę remies-aš supuosi tarp klevo šakų.

 

 

 Tarp žvaigždynų kitų mūsų sielos plevena,

 Gal todėl mes tokie svetimi.

 

 

 Mes tokie artimi,tas pats mėnuo mums potvynius kelia.

 Tu- granito akmuo,aš -iš vėjo,lietaus ir vandens.

 Bet planetoj kitoj mūsų meilė gyvena,

 Gal todėl mes tokie svetimi.

 

 

 Mes tokie artimi, nes,gyvenimo burę pakėlę,

 Nesibijom audrų ir galėtume plaukti kartu.

 

 Į skirtingas puses pūs gyvenimo vėjai,

 Gal todėl mes tokie svetimi.

 

 

 Artimi svetimi ,kartais net savyje pasiklydę.

 Tiktai gaila,kad niekad nesuėjo mūsų keliai.

 

 Gal ledyno viršukalnėj kartais paslydę,

 Mes kartu atsidūstam giliai.

 Elena Matusevičienė